Pradžia. Liko 31 diena

Ne paslaptis, jog praėjo beveik lygiai metai nuo to laiko, kai šiame puslapyje pasirodė paskutinis įrašas. Pasaulio čempionato sprinto estafetės mūsų komandai susiklostė neblogai, tačiau man atėmė norą rašyti. Daugiau nei metai tylos ir supratau, jog noriu pasidalinti su visais tai ką darau ir kodėl darau.

Per tuos metus daug visko įvyko: rudens sezonas, niūrus bet kupinas treniruočių žiemos sezonas, niekuo neišsiskiriantis pavasaris, Europos čempionatas, Jukola, Tiomila. Iš po visų treniruočių ir varžybų vis ruošdavausi prisėsti ir pasidalinti mintimis, bet to nedariau, nes mano galva buvo “overload” ir tikrai nesinorėjo nieko daryti.

 

Vienas iš reikšmingesnių praėjusių metų įvykių, tai pokalbis su mano draugu, dabar jau buvusiu bendradarbiu Donatu, kuomet lapkričio, o gal gruodžio mėnesį įvyko lažybos, jog 2016 metais Vilniaus maratone prabėgsiu maratoną greičiau nei per 2:28. Aš esu toks, jog mėgstu iššūkius ir azartą. Lažybos iš atsispaudimų mano kasdienybė, o noras kažkam kažką įrodyti mane veda į priekį.

Kaip ir sakiau, nuo persikėlimo gyventi į Vilnių, ir ypatingai šį pavasarį, mano sportinis ir visas kitas gyvenimas buvo tiesiog perpildytas. Niekuomet nieko nespėdavau, imdavau daryti begalę darbų ir treniruočių kokybė ir kiekybė tikrai nukentėdavo. Tačiau lažybos yra lažybos ir žiemą, vasario bei kovo mėnesiais, uoliai rinkau kilometrus, nes žinojau, jog jų man reikės rugsėjo mėnesį. Taktika nebuvo ruoštis maratonui. Visa savo esybe esu, buvau ir tikrai būsiu orientacininkas, tačiau noras parodyti, kad orientacininkai ne iš kelmo spirti, mane veda prie starto linijos. Ruošiausi sezonui kaip įprastai, startavau Europos orientavimosi sporto čempionate, deja tik sprinto trasoje, užėmiau vietą pirmajame trisdešimtuke. Tai garantavo man vietą Lietuvos rinktinės sudėtyje Pasaulio čempionate. Prasidėjo vasara ir laiko liko vis mažiau ir mažiau. Pasaulio čempionatas artėjo, o po jo ir didysis Vilniaus maratonas. Po Jukola 2016 varžybų apimė visiška apatija, kuomet tu dedi visas pastangas, stengiesi, o ne visa komanda atiduoda 100 procentų savęs.

 

Nuo Liepos mėnesio supratau, jog reikia susiimti ir pradėti rimtai judėti. Jau nuo pavasario tikėjau ir norėjau vykti į Pasaulio jaunimo čempionatą Šveicarijoje, kaip treneris. Aš visuomet maniau ir manysiu, jog komandoje treneris turi būti autoritetas, jog sportininkai juo galėtų tikėti ir klausyti. Gavęs progą vykti į Šveicariją supratau, jog nuo čia prasideda mano kelias į svarbiausius metų startus. Nors karantine reikėdavo sėdėti po 5-6 valandas, tačiau rasdavau laiko kokybiškoms treniruotėms kalnuose ir ne tik.  Motyvacija tryško per kraštus, mačiau jog nors ir nesiseka jauniems sportininkams, tačiau jie nori kažko ir tai mane žavėjo ir mintys sukosi, ką būtų gero galima nuveikti ateinančiais metais. Deja, bet šios kelionės pabaiga nebebuvo tokia smagi ir motyvacija padėti jauniems sportininkams sumažėjo, tačiau treniruotis pačiam tik dar labiau išaugo.

 

Jeigu pavasarį buvo fazė kuomet norėjau tik kelti orientavimosi lygį globaliai ir vykdyti įvairius projektus, tai vasarą supratau, kad aš noriu pats sportuoti ir siekti rezultatų, nes “trankyti galvą į sieną ir bandyti ją pralaužti atsibodo” 🙂 Grįžus namo neapleidau treniruočių ir liepos mėnesį pavyko susukti beveik 600 km. Sudalyvauta keletoje bėgimo varžybų (tiksliau triatlono estafečių), prisimintas plentinis dviratis, išmaišytas Klaipėdos senamiestis.

Rugpjūčio mėnesis – paskutinės rimtos treniruotės prieš Pasaulio čempionatą ir Vilniaus maratoną. Likus kiek daugiau nei mėnesiui iki maratono nusprendžiau prabėgti testą – pusę maratono. Biržų kilometrai  – geros varžybos, puiki atmosfera. Tikslas buvo bėgti po 3:25, tačiau nuo pat pradžių bėgau šiek tiek greičiau, tačiau dar jėgų tikrai turėjau. 1:11:15, 21,4 km likus dviems savaitėms iki Pasaulio čempionato ir daugiau nei mėnesiui iki Vilniaus maratono mane nuteikė optimistiškai. Forma tikrai gera (kalba apie bėgimą) ir paskutiniai pusantro mėnesio mane grąžino į tą kelią, kokiame aš jaučiuosi pakylėtai ir optimistiškai.

Grįžtant į pačią pradžią, t.y šios naujienos pavadinimą. Liko 31 diena iki mano užsibrėžto tikslo šiais metais. Kiekvieną dieną Jūs išgirsite vis kitą naujieną, jei tai nebus daug teksto, tai bus bent jau trumpi duomenys, kokią treniruotę man pavyko padaryti. Kodėl rašau? Rašau, nes skaitydamas kitų “blogus”, dienoraščius ir kitą, įkvepi save treniruotėms. Tikiuosi, kad ir šios rašliavos padės įkvėpti ką nors.

P.S. Tokiems kaip Skirmantas Ramoška, aka Metalas (nors Metalas visai kitas žmogus), rašyti orientacininkų mėgstamame forume Osport.lt, jog viskam vadovauja niekam tikęs, nieko nesuprantantis ir tik maratonus norintis nubėgti žmogus nereikės. Kaip ir sakiau, taip ir sakysiu – aš ne bėgikas, aš ne trailininkas ar dar koks velnias – aš  ORIENTACINININKAS.

P.S.S 5 km apšilimui, 5×1 km (3:05, 3:02, 3:02, 3:01, 3:01), 5 km atsistatymui.

 

Linkėjimai