WOC 2008 (antroji dalis) ir WUOC 2008
Kadangi po WOC estafečių nebebuvo nei noro nei jėgų kažką daryti tai mano puslapis, kurį laiką buvo apmiręs. Grįžus iš WUOC nusprendžiau šiek tiek atgaivinti prislopusį jo turinį.
WOC 2008 (antroji dalis)
Kadangi antroji dalis buvo nevykusi, nepatekau į finalą vidutinėje trasoje, sugadinau Lietuvos komandai rezultatus bėgdamas primuoju etapu, tad daug nerašysiu. Iš esmės nebuvau pasiruošęs kalnams, todėl ir nesisekė. Orientuotis nebuvo sunku (per estafetes), bet bėgti buvo labai labai sunku. Todėl vėliau ir prasidėjo klaidos. Šiaip varžybos paliko labai puikų įspūdį, nes organizacija tiesiog nepriekaištinga (išskyrus banketą 
) Rezultatus tikriausiai visi jau matėte, tad tik įdėsiu savo žemėlapius su praėjimais. Šiaip kadangi tai buvo mano pirmasis pasaulio čempionatas bėgte tai labai nenusimenu. Turiu gražaus laiko tobulėti ir siekti geresnių rezultatų.
WUOC 2008
Šiandien tik trumpai apie WUOC 2008. Tai buvo pirmasis kartas kai galėjau dalyvauti tokiame renginyje, nes jis vyksta kas dvejus metus. Lietuvos komandą sudarė: Indrė Valaitė, Rasa Ptašekaitė, Gabija Ražaitytė, Kristina Rybakovaitė, Edita Martusevičiūtė, Jonas Vytautas Gvildys, Henrikas Paužas, Giedrius Sabaliauskas, Vytautas Beliūnas, aš ir komandos vadovas Pranas Mockus. Gyvenimo sąlygos buvo pačios geriausios kokiose man yra tekę gyventi vykstant į varžybas užsienyje. Visi dalyviai buvo apgyvendinti akrtu ir maitinosi ten pat, ne taip kaip pasaulio ar europos čempionatuose. Organizacija buvo ganėtinai gera, nieko netrūko, viskas buvo laiku ir vietoje.
Nors po WOC turėjau mažai motyvacijos startuoti kokiose nors varžybose, bet norėjau pasirodyti kuo geriau. Sprinto distancija man neapsisekė. Joje reikėjo bėgti labai greitai ir suprasti kaip estai paišo laukus bei miškus. Man to padaryti neapvyko, nors greitis ir buvo ganėtinai aukštas. Likau labai nusivylęs savo sprinto pasidorymu. Ilgos trasos nebėgau, nors nsuprendžiau, kad kitą kartą reikės pabandyti.
Vidutinėje trasoje dėl savo ilgo liežuvio startavau priekyje ir tas tikrai nedavė papildomų bonusų prieš varžovus. Tačiau per savo kvailą galvą jau trasos pradžioje išsimušiau iš vėžių. Prie Ž KP nesupratau kompaso ir žemėlapio krypties, tad taip ir likau stovėti vietoje beveik minutę. pradėjau skubėti ir daryti klaidas, kurios užtvėrė kelią į išsvajotas aukštumas ir vėl likau paskutinis iš Lietuvių. Bet šį kartą bent jau rikiuotė visai gerai atrodė.
Paskutinioji varžybų diena – paskutinioji rungtis – didžiausios viltys. Aš bėgau pirmuoju etapu, nors jau turėjau karčios patirties. Antruoju bėgo Henrikas, Po to Giedrius ir galiausiai stiprioji grandis – Jonas Pirmieji du etapai buvo ilgesni, po 8 km, o paskutiniai du po 6 km. Šį kartą pavyko prabėgti taip kaip norėjau, nros žinoma galėjau pabėgti nuo visų, bet to pirmajame etape tikrai nereikia. grįžau antroje vietoje, kelias sekundes po Čekų. Gaila, bet Henrikui antrajame etape truputėlį nesiseke ir nukritome į dešimtą vietą. Giedrius prabėgo labai gerai ir pradėjome mažinti atsilikimą. Liko vienintelis tikslas aplenkti Latvius Tai Jonas ir padarė. Savo etape jis parodė pirmąjį laiką. Užėmėme 8 vietą. Žinoma Lietuvos panelės parodė, ko yra vertos ir iškovojo bronzą!
Galiausiai smagus uždarymas ir smagus banketas
Dabar beliko pailsėti, nes laukia Visaginas 2008, taip pat su kariškių rinktine vyksiu į Rumuniją, o po to jau ir Lietuvos čempionatas vidutinėje trasoje, sprintas, klubų taurė ir pasiruošimas Pasaulio kariškių čempionatui.
Man užkliuvo pirmiau WOC. Rašai. kad nebuvao pasiruošęs kalnams, todėl ir nesisekė. Orientuotis nebuvo sunku (per estafetes), bet bėgti buvo labai labai sunku. Todėl vėliau ir prasidėjo klaidos.
Užjaučiu kilusį iš lygumų krašto Panevėžio. Bet nevėlu kompensuoti gyvenant Vilniuje ar Kaune – reik didžiųjų upių (Neries ar Nemuno) šlaitus naudoti. Mano tėvas Kaune Kapsų gatvės kalną nuo Jonavos gatvės naudojo automobilių varžyboms – sprinto (greitajam pakilimui.) Todėl vaikystėje ir aš savo “variklį” išmokau pastoviai ten tikrini, mėgdavau užbėgti, fiksuodamas laiką. Visai neblogai man būdavo ir stačiais šlaitais kojų nutirpimo “kaifą” pajautinėti. Ir Vilniuje, kai a.a. Romualdas Šileika atkreipė dėmesį į Ukmergės ilgą kalną su vienu didiausiu Lietuvoje aukščio skirtumu – ir ten dažnai užbėginėdavau, kai į Vilnių trumpam užvažiuodavau. Apgailėstauju, kad Šeškinės šlaitais nesinaudodavau. Varinėdavau Ąžuolyne griovomis. Žymieji slidininkai sakydavo, kad jei nori slidinėti, kalnus turi mėgti.
Su didžiausiu pavydu miniau dviračiu dabar Čekijoje į WOC-08 varžybų vietas. Tokie didžiuliai aukščių skirumai! Tai pačios puikiausios laboratorijos J4GOS I6TVERMEI ugdyti. Todėl dažnai bėgikai varydavo į kalnus treniruotis – tai daro ir dabar. Į kalnus treniruotis tam, kad greičiau stadionu ar plentu bėgtųsi. Todėl atvirai sakau – nesuprantu OS-o treniruočių strategijos, kai pagrindinės varžybos ne stadione, o kalnuose – mūsų sporte pasirengimas kalnams ignoruojamas. Siūlau netylėti – garsiai mąstyti ir rimtai padėtį keisti.
Beje – jei yra koks sąvybių stygius, labai gali padėti SPORTO PSICHOLOGIJA -jau laikas psichologus pradėti naudoti ir OS-e, nes jie pas mus labiausiai reikalingi – ypač PRIEŠSTARTINEI BŪSENAI formuoti – ji formuojama ne vienus metus. Labai būtų gerai, kad apie tai daugiau dienoraštyje rašytum – tai vienas iš metodu visoms sporto šakoms pripažintas.